Tu turi teisę nejausti šventinės nuotaikos

Skiriu mano liūdinčiai draugei ir visiems, kurie mano, kad su jais „kažkas ne taip“, jei jie nebendrina laimės. Laimės, kurios nejaučia.

Mane irgi veda iš proto šventinė erzelynė: deklaruojamas laimingųjų gyvenimas, dovanų planavimas, maisto gaminimas, Kalėdų ir Naujųjų išankstiniai sveikinimai. Man nejauku, kai tu tyli. Žinau, tu įsivaizduoji, kad esi vienintelė „tokia.“ Tačiau tokių milijonai, kuriuos depresuoja kūčiukai, šakočiai, eglutės, „laimingų Kalėdų“ dainos. Tiesiog jie tyli, nedrįsta prasižioti apie kaltę be kaltės jaustis „ne kaip visi.“ Jie kaip ir tu nori virsti nematomais, kai girdi – „o tu ko nesidžiaugi“, „nusišypsok ir gyvenimas tau šypsosis“, „juk viskas tvarkoj, niekas nemirė.“

Kas sugalvojo, kad mes turime teisę liūdėti tik tuomet, kai kažkas numirė? Kad turime džiaugtis, nes džiaugsmas daugina džiaugsmą. Ar taip jau visada daugina? Jei dirbtinis džiaugsmas panašus į dirbtinį apvaisinimą, po kurio atsiranda gyvybė, prisiminkime, kiek kainuoja dirbtinis apvaisinimas ir koks procentas pasiseka.

Tu turi teisę jaustis nelaiminga. Atleisk neišmanėliams, kurie kala prie sienos žodžiais „jei nori būti laimingas, tai ir būk“ – jie nesupranta, ką kalba.

Mes turime teisę jausti tai, ką jaučiame. Užslopintos emocijos niekur nedingsta, jos virsta pykčio proveržiais, depresija, skrandžio opa, onkologija. Mes turime teisę į džiaugsmą ir tokią pat teisę į skausmą. Ir visiškai nesvarbu, kad „visas pasaulis švenčia.“ Nesilygink su kitais, nespėliok, o kaip jie elgtųsi tavo vietoje. Mes niekad nežinome, ką iš tiesų jaučia kitas, ką slepia juokas ir šypsenos. Nemokame (arba nenorime) atskirti nuoširdumo nuo apsimestinių linksmybių.

Mes nežinome, ką iš tiesų jaučia tie, kurie feisbuke ar instagrame pasakoja apie nuostabias Kalėdas Havajuose, Meksikoje ar Balyje. Žmonės kuria laimės istorijas, kuriomis lengvai patiki kiti, o patys ... – koks skirtumas, ką jie jaučia, jei kiti tiki jų laime?

Kiekvienas mąstantis žmogus kartais draugauja su liūdesiu. Kiekvienas brandus žmogus žino, kad liūdesys reiklus, jis nesirenka dienos ir laiko, gali pas tave pasibelsti šventą dieną, darbų įkarštyje, namuose ar kelionėje. Jam nevalia priešintis – vis tiek tave išsives, išsineš. Pasisodins šalia ir vers klausytis. Išsikalbės ir paleis. Liūdesys visada paleidžia.