Matuojuosi šį žodžių derinį, neapsisprendžiu, ar jis emociškai pakankamai stiprus, ar kompensuoja “fuck that shit?” Kas man atsakys?
“Pasaulis bus išgelbėtas suvokus, kad jis yra visiškai sumautas” – sako bestselerio autorius M.Mansonas.
Čia prisimenu savo vyresnėlį, kuris penkerių metų klykdavo “Aš nesu geras, aš – blogas!!!!”, kai jį mėgindavau jaukintis, sakydama, “Tomulis geras.”
Panašiai šiandien jaučiuosi pati, kai nevilties valandą girdžiu: “Mąstyk pozityviai,
neprarask vilties.”
Velniop pozityvumą! Kaip Buda sakė: kol nenušvitome, tol visi esame pakvaišę. Mus kvaišina viltis. Kas sugalvojo viltį vadinti vertybe? Viltis yra maras.
Viltis - tai meškerės kabliukas, ant kurio niekas nekimba. O kas gali kibti, jei žvejoji sušiktoje dykumoje?
Jau girdžiu, kaip kažkas klavišais barškina, tuoj mane murkdys, sakys - stebėk ką kalbi, žodžiai virsta veiksmais. Negalima šiknius vadinti suskiais, reikia mylėti, meilė nugalės viską ir pati liks nenugalėta.
Aš myliu, tu myli, mes mylime. Meilė kaip kramtoma guma: pradžioje saldi, nuo ilgo kramtymo tampa beskonė ir labai norisi ją išspjauti. Mylėdami mes visi karts nuo karto elgiamės kaip paskutiniai šikniai.
Suskiškas elgesys – štai mūsų iššūkis. Pilkos kasdienybės pipiras, kuris vienus parklupdo, kitiems primena – jei blogai, reiškia bus dar blogiau”. Na o panašūs kaip aš vaiposi – ir tai praeis. Vieni suskiai išeis, kiti ateis.
Suskiai ir šikniai yra mūsų mokytojai, guru, kuriuos norisi pasiųsti taip, kad daugiau nesugrįžtų. Bet kai suvoki, jog tavo reakcija tokia smarki, nes suskių elgesys kaip veidrodis atspindi ir tavo šiknišką prigimtį, tu banaliai supranti, kad ir suknistas elgesys ir suskiška reakcija tėra buvimo žmogumi pasekmės.
Mes visi elgiamės kaip nukvakėliai, kol nesame nušvitę.
Problemos niekur nedings, mes gyvename beprotiškame pasaulyje. Bet jos sumažės, jei būsime ne tokie sušiktai rimti.
Aš šikniuje ieškau mokytojo, o ar tu manyje matai pakankamai smarvės, kad tapčiau tavuoju?