Aš esu jogos mokytoja, kuri negieda mantrų.
Nušvitimo ar finansinės sėkmės nežadu. Kelio į laimę nerodau. Koks gali būti kelias, jei laimė tėra šalutinis gyvenimo poveikis?
Ant galvos nestoviu ir kitų nestatau. Turiu komplektėlį stuburo išvaržų, pažįstu skausmą ir moku su juo švelniai draugauti.
Aš nesu ateistė, tikiu Visatos Sąmone ir žmogaus prigimtiniu gerumu. Tačiau savo įsitikinimų nepriskiriu jokiai egzistuojančiai religijai.
Aš negiedu mantrų, nesibaidau neigiamų emocijų. Bet nemanau, kad mano jogos praktikos dėl to nukenčia, tampa mažiau jogiškos, o aš pati mažiau dvasinga, nei giedotojai pozityvistai. Tikiu, kad nepridera šlovinti dievų, jeigu pati nesu praktikuojanti hinduistė ar krišnaistė.
Aš nekalbu apie mantrų naudą kaip dažnių su Visata derinimo priemonę. Nekalbu apie kvantinę fiziką. Nes negaliu mokyti tai, ko nesuprantu. Ko neišpažįstu. Savo širdimi neišjaučiu.
Kiekvienas mokytojas mokydamas yra permatomas. Kvaila ir nedora apsimetinėti. Jogos mokytojas įsipareigoja transliuoti vieną iš pagrindinių jogos principų – nemeluoti. Nei kitiems, nei sau.
«Nebūk lengvatikis, aklai netikėk niekuo, ką išgirdai; aklai nesek tradicijomis vien todėl, kad jos buvo perduodamos iš kartos į kartą; nepasitikėk gandais ir daugumos nuomone; netikėk spėlionėmis; nepriimk už gryną tai, prie ko esi pripratęs, nebūk tikras, kad tai yra tiesa; nepasitikėk aklai savo mokytojų ar vyresnių autoritetu. Pats viską analizuok, stebėk, perleisk per save. Ir tik tuomet, jei tai neprieštarauja sveikam protui ir tavo bei kitų gerovei, tik tuomet priimk ir gyvenk šia tiesa» ¬ Gautama Buda
Mano užsiėmimuose neišgirsi hinduistų muzikos. Klausysiesi tylos. Arba Bitlų, ELO, Pink Floyd.
Aš nenaudoju smilkalų. Vengiu kalbų apie moteriškumo galią, nes balansą suvokiu kaip neatskiriamą yang ir yin sintezę.
Aš nepuoselėjų vilčių atitikti idealaus jogos mokytojo įvaizdžio. Aš mokau jogos taip, kaip ją suprantu.
Taip, joga neatskiriama nuo dvasingumo. Tačiau mantrų giedojimas ar susireikšminęs sėdėjimas užmerktomis akimis man nėra dvasingumas.
Man dvasingumas yra laisvės skrydis, kur tau nemotais kaip aukštai skrenda kiti. Tiesiog rūpi nieką neužgauti savo laisvės pretenzijomis.
Dvasingumas yra sąmoningumo, suvokimo ribų plėtimas. Mokymasis priimti pokyčius. Drąsa save pamilti tokį, koks esi, su visais skeletais ir šešėliniais nykštukais.
Joga yra apie pasišventimą ir valią, be kurios niekaip, jei įsisąmonini svarbą neatidėlioti rytojui tai, ką gali padaryti šiandien.
Kaitaliodama rimtį ir ironiją, asanas, kvėpavimo ir meditacijos technikas, aš mokau pažinti, įsisąmoninti kūno pojūčius, minčių ir emocijų pokyčius.
Man patinka įvairovė, ji skiepija nuo automatizmo, moko priimti naujoves, mankština mokinių ir mano pačios smegenis.
Aš labai myliu jogą ir savo mokinius. Prisirišu, tačiau nenoriu pririšti.
Jogą mes praktikuojame ne tam, kad kažkam įtiktume ar patiktume. Ir netgi ne tam, kad iš nelaimingojo taško X patektume į laimingesnį Y. Jogą mes praktikuojame tam, kad atpažintume kliūtis, kurios mums trukdo mylėti gyvenimą.