Šunys ir liūtai (ištrauka, "Minčių žvėrynas")

„Kai lakstai paskui savo mintis, elgiesi kaip šuo, kuris gainiojasi laizdą: kiekvieną kartą tu bėgi paskui išmestą lazdą. Būk ne šuo, būk liūtas, kuris, užuot lakstęs paskui lazdą, atsisuka į patį metiką. Liūtui daugiau kaip vieną kartą lazdos nenumesi.“ Milarepa

Daugeliui žmonių lakstyti paskui minčių lazdas – kasdienybė, apie tai jie nė nesusimąsto. Lazda gali būti feisbuko draugų siena. Ar kvietimas į seminarą, kaip tapti laimingam ir turtingam. O gal penki susitikimai, iš kurių nė vieno tu užsispyrei neatšaukti, nors visi numatyti tą pačią dieną.

Jeigu tavo protas tuo pat metu yra skirtingose vietose – tavo naršyklėje 10 atidarytų langų ir tu negali prisiminti, ką darei prieš valandą, – nenustebk, jei pradėsi loti.

Lazdos – tai trukdžiai, kurie vagia laiką. Informacijos perteklius siurbia mūsų energiją ir painioja šalutinius dalykus su esminiais. Lazdų vaikymasis žudo laiką ir žadina iliuzijas, kad ką nors svarbaus veikiame, nors iš tiesų atidėliojame arba neatskiriame kelio nuo takelio.

Liūtas nežaidžia lazdų žaidimo. Jis eina tiesiai prie tikslo. Prie lazdos metiko. Kaip ugdyti liūto protą?

Būtų gerai be kraštutinumų – nereikia važiuoti į pasaulio kraštą, atsisakyti feisbuko ar reikalauti, kad nuo šiol visi laiškus rašytų ranka.

Trukdžiai yra gyvenimo dalis, beprasmiška juos vaikytis, bet ir bėgti nuo jų nereikia. Tegu jie praplaukia kaip debesys proto dangumi. O mes neatitrauksime dėmesio nuo pagrindinių tikslų. Nuo to, kas visų svarbiausia.